Šiais laikais kaip niekad populiari saviugda ir vyrauja informacijos perteklius. Lengva pasimesti tarp skirtingų šaltinių, ekspertinių nuomonių ir interpretacijų. Mitai apie kvepavimą ne išimtis.

Kvepavimas – sveikatingumo viena svarbiausių temų kuria spekuliuojama labai dažnai ir daug. Sąvokos yra painiojamos, pateikiama netiksli ar net klaidinga ir žalinga informacija, kuri dažnai i išėmama iš kur kas platesnio konteksto apie kurį nutylima. Taip gimsta mitai apie kvepavimą.

Savo karjierose aktyviai praktikuoju kvėpavimo technikas jau virš 15 metų ir stengiuosi nuolat tobulėti ir papildyti savo žinias. Internete dažnai randu iškreiptą informaciją apie taisyklingą kvėpavimą ir ypatingai diafragmą, kas dažnai klaidina tiek patyrusius ir pradedančiuosius.

Nusprendžiau sudaryti mitai apie kvepavimą sąrašą ir pasidalinti su jumis. Tikiu kad šie mitai bus lengvai atpažįstami vokalistų ir pranešėjų, tačiau tikiuosi kad bus puiki pradžia ir gairės tiem kas su jais susiduria pirmą kartą. 

MITAS Nr 1: „Kvėpuoti diafragma.”

Diafragma – tai pagrindinis autonominis raumuo, tiesiogiai susijęs su mūsų kvėpavimu. Kitaip tariant be diafragmos mes nekvėpuotume.

Ką bando pasakyti įvairūs mokytojai, treneriai, kad jei gilinsime savo įkvėpimą, diafragmos darbas bus aktyvesnis. Raumuo stipriau susitrauks ir jo judesio amplitudė padidės. Tačiau, diafragma dirba nuo pat įkvėpimo pradžios iki pabaigos, nepaisant to ar įkvėpimas paviršutiniškas ar gilus.

MITAS Nr 2: „Reikia pajausti diafragmą!”

Pati esu taip mokyta, ir ankstyvuoju savo karjieros etapu dažnai šį kvepavimo mitą sakiau savo mokiniams ir deja girdžiu šį mitą iki šiol labai dažnai naudojamą kolegų.

Yra įrodyta, kad diafragmos mes nejaučiame, negalime nei pačiupinėti, nei pajausti, nei sąmoningai jos valdyti. Ji yra po mūsų plaučiais ir širdimi, tarpe kvėpavimo sistemos ir pilvo organų. Mums įkvepiant diafragma visada susitraukia ir juda žemyn, iškvepiant grįžta į savo pradinę padėtį nepasiant mūsų pastabgų ją kontroliuoti.

MITAS Nr 3: „Dainininkas turi atsipalaiduoti ir įkvėpti giliau.” 

Tai dar vienas dažnas ir gajus mitas pie kvepavimą. Atkreipkite dėmesį į įvairių pasaulio žymių atlikėjų kvėpavimą scenoje, retai kas išpučia pilvą kaip balioną ir jų būseną apibūdinti kaip atsipalaidavusią scenoje sunku. Jie susikaupę, juda, šoka, kvėpuoja kūrinio ritmu ir savo kūnu transliuoja kūrinio žinutę ir emociją. Dainavimas bei pasirodymas tai emocinis, fizinis darbas, reikalaujantis gero fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Ir priklausomai nuo situacijos įkvėpti giliau ir atsipalaiduoti ne tik neparanku bet ir nereikalinga.

Įkvėpimo gylis pasirenkamas nuo užduoties, priklausomai nuo įvairių stilistinių vokalinių elementų, garso ilgio, aukščio, kurinio ritmikos, tempo ir kt. 

MITAS Nr 4: „Mes niekaip negalime įtakoti diafragmos.”

Mes galime treniruoti diafragmą, pagerinti jos būklę kaip raumens praktikuodami kvėpavimo ir fizinius laikysenos pratimus. Kvėpuodami naudodjant tinkamus pratimus mes įdarbiname diafragmą susitraukt (nusileisti) stipriau. Tačiau, yra ir įvairių įgimtų bei įgytų diafragmos patalogijų, kurioms reikia tikslios medicininės diagnostikos ir jos negali būti pašalintos specialiais kvepavimo pratimais.

MITAS Nr 5: „Kalbant kvėpavimas yra natūralus ir nereikia jo treniruoti.”

Žinoma, tuo atveju jeigu jūsų balsas laisvas, kalbate įtaigiai su intonacija, jaučiame kalbos ritmą, tempą ir valdote dinamiką ir jūs patenkintas savo balsu, tada jokių išskirtinių papildomų pastangų ir nereikia.

Tačiau, jeigu mes objektyviai įvertiname savo kalbą išklausę jos įraše ir girdime ne tai ką įsivaizduojame ir norime t.y. sklandžią, įdomią, įkvepiančią istoriją, kurios malonu klausytis tuomet teks ieškoti priežasčių. Kvėpavimo sąmoningas valdymas yra vienas svarbiausiu įgudžių nuo ko pradeda treniruotis profesionalai kalbėtojai. 

MITAS Nr 6: „Prieš dainavimą pirma atskirai turi ilgai treniruoti vien tik kvėpavimą.”

Lavinti savo plaučių tūrį, kvėpavimo ištvermę yra labai sveika, naudinga, tačiau dainuoti nuo to žmogus nepradės. Balso aparatas tai sudėtingas mechanizmas ir kvėpavimas yra jo tik viena sudedamųjų dalių. Žinoma, kvėpavimas yra labai svarbus, bet dainuoti norintis žmogus turėtų kvėpavimą lavinti dainavimo procese, o ne kaip atskirą discipliną. 

MITAS Nr 7: „Reikia dainuoti iš diafragmos. „

Mes visada dainuojame iš diafragmos, klausimas tik kaip paskirstome ir vbaldome įkvėpimą ir iškvėpimą. Diafragma pagrindinis kvepavimo raumuo ir ji veikia visada kvepuojant. Be jos dainuojant papildomai mes įjungiame daug kitų skirtingų raumenų, dalyvaujančių kvėpavime į kuriuos reikia atkreipti papildomą dėmesį skirtingose situacijose.

MITAS Nr 8: „Diafragma tai vokalinė atrama.” 

Kaip jau minėjau diafragma pastoviai juda ir aktyviai veikia mūsų kvėpavimo procese, todėl vadinti ją atrama būtų neteisinga. Dainuojant stipresniu garsu, aukštai, ilgas muzikines frazes, mes įjungiame eilę skirtingų raumenų, tokių kaip: tarpšonkauliniai (vidiniai, išoriniai), tarpumenčio (rombiniai), trapecinis, krūtinės (mažasis ir didysis), mentės keliamasis, priekinis dantytasis, nugaros tiesiamasis, galvos sukamasis, juosmens kvadratinis, pilvo (vidiniai, išoriniai, įstrižiniai, skersiniai) raumenys. Būtent jų visumos darbo kokybė ir lemia gerą vokalinę atramą, o ne diafragma atskirai.

MITAS Nr 9: „Stipriai aukštai natai reikia daug oro.”

Jeigu mes giliai įkvepiame garsui išgauti, mes sudarome didelio slėgio srovę kuri sudaro atitinkamai aukštą spaudimą balso stygoms. Tačiau, taip mes papildomai apkrauname balsą ir net galime jį traumuoti, todėl dažnai daug oro ne tik nereikalinga, o gali būti netgi žalinga.

MITAS Nr 10: „Taisyklingai įkvėpti į diafragmą galima tik išpučiant pilvą.”

Na ir dar kartą, nes tą tikrai svarbu įsisavinti ir prisiminti, mes visada kvepuojame diafragma, tai juk pagrindinis kvėpavimo raumuo. Todėl teigti kad kažkokia pilvo padėtis įtakoja jos įsijungimą yra neteisinga ir tai dar vienas mitas apie kvepavimą. 

Įkvėpdami giliau ramybės būsenoje, kai esame atsipalaidavę mes atpalaiduojame preso raumenis ir pilvas išsipūčia. Kita vertus, įtempdami preso raumenis pvz. atliekant fizinius pratimus, mes taip pat kvepuojame diafragminiu kvėpavimu. 

MITAS Nr 11: „Kvėpavimas man nepadeda atsipalaiduoti.”

Streso valdymo pirmas instrumentas yra kvėpavimas, praktikų yra begalės. Jų esmė gilus įkvėpimas, didinant diafragmos judesio amplitudę ir ilgesnis tolygesnis iškvėpimas. Mes sąmoningai keičiame kvėpavimo šabloną ir to dėka stimuliuojama parasimpatinė nervų sistema. Būtent ji atsakinga už nusiraminimą streso metu. Jos pagrindinis nervas vague (klajoklis), kuris keliauja nuo galvos smegenų per diafragmą iki pilvo ertmės. Jis tiesiogiai įtakoja visus kaklo, krūtinės ląstos bei kai kuriuos pilvo ertmės organus. Taip pat jis susijęs su gerklės džiuvimu, kadangi vague driekiasi per diafragmos angą, jos judesiai stimuliuoja jį tiesiogiai. Tai reiškia kad kvėpuodami giliai mes sužadiname šio nervo darbą. 

Po gilaus ir kontroliuojamo kvepavimo. padažnėjęs, paviršutiniškas, dusinantis kvėpavimas atslūgsta. Organizmas palaipsniui pereina iš streso būsenos į ramesnę. Sumažėja kraujospūdis, normalizuojasi pulsas ir kortizolio gamyba.

Išvados

Kartasi sunku susiprasti dideliame informacijos sraute kurį dabar galime pasiekti vos keliais paspaudimais, todėl verta patikrinti visus teiginius pačiam, nes šųie mitai apie kvepavimą yra tik keli pavyzdžiaikvepavimas bei dainavimą yra begalės. Čia paminėjau tik keletą kurie dažniausiai pasitaikė mano praktikoje ir karjieroje.

Kartais sunku susiprasti nuo pradėti, todėl siūlau paskaityti ir buvusį straipsnį „Nuo ko pradėti? Kaip lavinti savo balsą, kalbėjimo įgūdžius?„